logo
Naujienos

Į Vokietiją – pirkti automobilio

3

Robertas Dumčia (Keturi ratai)2007-02-19 09:18

Šių eilučių autorius nutarė vykti į Vokietiją ir ten įsigyti automobilį už 1000 eurų. Po ilgų nuotykių į gimtinę jis parvairavo „Nissan Sunny“.

1/3

R.Dumčia

Rytai – arčiau

Vos sumanius šią avantiūrą teko sukti galvą – kur ieškoti automobilio. Galėčiau patvirtinti paplitusią nuomonę, kad kuo labiau į Vakarus, tuo daugiau „perliukų“ galima rasti! Deja, misijos biudžetas buvo gana skylėtas, tad teko rinktis rytinę Vokietijos dalį, kuri yra arčiau Lietuvos. Po ilgų skaičiavimų buvo pasirinktas Rostokas. Apie 250 km nuo Lenkijos pasienio, gana didelis miestas (200 000 gyventojų) ir galintis pasiūlyti nors šį tą eiliniam pirkėjui.

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vokietijoje pats populiariausias būdas pirkti ir parduoti lengvuosius automobilius yra internetas. Vietinį turgų bei aikšteles planavome aplankyti jau atvykę, o štai internete variantus tikrinome dar Lietuvoje.

Telefonu vokiškai kalbėdamas su pardavėjais išgirdau, jog visi automobiliai yra nuostabūs ir tikrai verti didesnių pinigų nei turėtume mokėti. Nors net internetinio puslapio nuotraukose buvo matyti rūdys, įdaužimai, o ties pastabų aprašu „problemėlės su pavarų dėže“ ar „neveikiantis cilindras, kuris netrukdo automobiliui važiuoti“.

Beveik visi internete besiskelbiantys yra automobilių perpardavinėtojai, turintys aikšteles ir išlaikantys savo verslą supirkinėdami senus automobilius iš dar senesnių savininkų (Rostoke šnektelėjau su vienu ukrainiečiu, kuris sakė, kad senukai, nežinodami rinkos, automobilį perpardavinėtojams parduoda vos už 200 eurų).

Kelionė į nežinią

Kelionė į nežinią prasidėjo ankstų niūrų vasaros rytą. Po daugybės svarstymų galutinę stotelę – Rostoką – buvo nuspręsta pasiekti „Ecolines“ autobusu. Visa kelionė iki Rostoko piniginę paplonino apie 60 eurų – nedaug, tačiau tai buvo dar vienas įrodymas, kodėl automobilis yra toks nuostabus dalykas. Ar bandėte miegoti sausakimšame autobuse, kai visi kaimynai aplink yra nelabai susirūpinę savo higiena... Visa įgula buvo iš Estijos. Bandžiau šnekėti vokiškai ar angliškai – nelabai suprato, rusiškai irgi neką geriau sekės. Po daugybės valandų važiavimo (kelionė truko apie parą) pagaliau pasiektas išsvajotasis Rostokas. Geras pirkinys

Ieškant kriterijai buvo tokie: pirma – automobilis turėjo būti važiuojantis, pasiruošęs perskrosti tris valstybes, antra – turėjo būti TUV, tai beveik tas pats, kas Lietuvoje vadinama technine apžiūra. Vokietijoje tikrinama techninė būklė bei atliekamas išmetamųjų dujų testas. Tvarkingi registracijos dokumentai irgi būtini, mat be jų negausi tranzitinių numerių. Norint registruoti automobilį Vokietijoje, TUV yra būtinas, o jei jo nėra, techninė apžiūra piniginę paplonintų apie 90 eurų.

Tad sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (Vokietijoje tai tiesiog paprastas popierius, kuriame pirkėjas patvirtina, kad perka, o pardavėjas, kad parduoda), turint techninį pasą bei TUV galima kreiptis dėl tranzitinių numerių išdavimo (jie išduodami per 15 dienų). Susimokėjus už draudimą bei tranzitinius numerius (iš viso netoli 160 eurų) pastaruosius buvo galima tvirtinti prie automobilio bei pradėti savo kelionę atgalios.

Lengvąją transporto priemonę užregistruoti Vokietijoje galima tik tam tikru laiku ir tam tikrą dieną (pirmadienis – ne darbo diena). Numerius buvo galima gauti vos iki 12 valandos dienos, jie turėjo būti užsakyti prieš valandą. Tai šiek tiek papiktino, nes Lietuvoje ši įstaiga dirba iki 17 valandos kasdien.

Labiausiai sunervino vokiečių aplaidumas bei žodinio susitarimo netesėjimas kalbantis apie automobilio pirkimą telefonu. Visi variantai, dėl kurių buvo susitarta dar Lietuvoje, jau buvo parduoti... Tad beliko ieškoti.

Man pavyko nusipirkti gerą automobilį. Vienintelė rimtesnė bėda – nusidėvėjusios priekinių stabdžių trinkelės, dėl ko teko atsargiau stabdyti, kad nesugadinčiau stabdžių diskų. Tad turėdami gana patvarią, beveik 13 metų senumo transporto priemonę, pradėjome kelionę į tėvynę!

Pažintis su policija

Pirmasis patarimas keliaujantiems – venkite kairesnio kelio (Nr. 16) iš Olštyno (Olsztyn) į Augustavą (Augustow), nes ten vietos yra vos vienai transporto priemonei, kelias duobėtas ir vingiuotas. Tad prasidėjus kelionei Lietuvos link pirmąsias porą valandų iš tiesų buvo jaučiamas „kaifas“ važiuojant Vokiškais autobanais (magistralėmis). Visi, turėdami galingesnius aparatus, ten „skraido“. Keistas jausmas, kai pro tave, važiuojantį 160–170 km/h, lyg pro stovintį pralekia Audi ar MB, kurių greitis – 230 ar 250 km/h. Vokiečiai netaupo savo mašinų, per visą laiką ten gyvenant (tai buvo kiek seniau) neteko matyti nė vieno, kuris „neišnaudotų“ savo automobilio greičio rezervų.

Tad vilkdamiesi pirmąja juosta pasiekėme Lenkiją ir išsyk išvydome kelių kontrastą. Autobanuose teko važiuoti lygiu, švariu, patogiu keliu, o Lenkijos prieigose kelias buvo lyg bėgiais klotas, iš betono gabalų. Šitaip dardėdami pasiekėme Štetiną. Keistoka, tačiau ši vietovė, matyt, nemažai lėšų gavusi iš Europos Sąjungos rėmimo fondų), tvarkosi lyg niekad aktyviai. Keliai pagerėjo, tad, nesitikėdami jokių ypatingesnių nuotykių, pasukome Bydgošo bei Torūnės link. Jautėsi, kad mes nebe Vokietijoje, tačiau visas likusias iliuzijas išsklaidė lenkų policininkas, kuris mus sustabdė viršijus greitį...

Priėjus lenkui aš tarstelėjau „dzen dobryj“ („laba diena“), lenkas visai nenustebęs atsakė taip pat ir pradėjo kažką aiškinti lenkiškai. Šios kalbos nemoku, tad stengiausi kiek galėdamas diplomatiškiau pasiaiškinti visomis užsienio kalbomis.

Pasienio džiaugsmas

Lenkas neatlyžo, tad teko į pagalbą kviestis visagalį eurą. Ir jis padėjo, lenkų policininko akys nušvito, balsas nebebuvo toks griežtas. Laužyta vokiečių kalba jis sumurmėjo kažką panašaus į tai, jog pirmą kartą pagavus galima ir atleisti... (buvo viršyta apytiksliai 45 km/h).

Šis įvykis kuriam laikui numušė norą spustelti akceleratorių, o nuo Olštyno iki Elkos tai nelabai ir buvo įmanoma, mat ten itin blogi keliai. Tad sunku apsakyti džiaugsmą pralėkus Suvalkus ir pagaliau pasiekus gimtinės sieną.

Taigi Visos papildomos lėšos, neskaitant bazinės automobilio kainos, sudarė apie 400 eurų. Tai tarsi orientyras tiems, kas nežada važiuoti poilsiauti, tačiau juk darbą galima derinti su malonumu! Nes vietovės, kurias teko pralėkti ar kiek ilgėliau juose užsibūti, – iš tiesų fantastiško grožio. O nuotykis vertas diskusijų bent jau draugų rate.

Jei automobilis perkamas už maždaug 2500–3500 eurų, jo kaina, palyginti su Lietuvoje parduodamais, yra iš tiesų mažesnė (Vokietijoje brangūs tik nauji, dar neeksploatuoti lengvieji automobiliai), o ir kitu atveju perkant automobilį sau (ne pardavimui) tai apsimoka. Tačiau apie automobilius ir jų kainas Vokietijoje – kitą kartą...

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Naujienos
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė